Birštonas gegužės mėnesį

Pulsuojantys tūkstantmečiai Kernavėje (fotoreportažas)

Pasivaikštinėkime:

Vieną kartą Paryžiuj (3). Tratatatatatatatatatatata: nuo egzistencinio apleistumo jausmo iki atidėto skrydžio. Au revoir, France!

2018 m. balandžio 11 d., trečiadienis

Kelionėse slypi vienas paprastas, bet dažniausiai aiškiai sau neįvardijamas dalykas – kiekvieną dėl vienokių ar kitokių priežasčių užkalbintą žmogų tu regi pirmą ir paskutinį kartą gyvenime. Aišku, būna šiokių tokių išimčių, tačiau 99,99999.. procentais šis dėsnis pasitvirtina. Nebent kažko nesupratęs, vėl pulsi vytis ką tik užkalbintą praeivį. Vos padėkojai, keliai išsiskyrė ir abi pusės gali būti tikros – vėl pasimatysime nebent danguje, jeigu toks apskritai yra, o greičiausiai ir tenai nepasimatysime. Negi danguje klausinėsi kelio? Tad pirmyn bundančiu pavasariu žingsnis po žingsnio savosios mirties link!

Vieną kartą Paryžiuj (2). Notre Dame de Paris, Eifelio (ne)trauka ir Monmartro žavesys

2018 m. balandžio 10 d., antradienis

Olivier iš miegų visus svečius išvertė prieš 8 valandą ryto. Vos gurkštelėjome kavos ir arbatos, jau reikėjo leistis laiptais žemyn. Kinas Jaspersas lagaminą paliko bute, nes ketino čia nakvoti dar vieną naktį. Apačioje vieni kitiems paspaudėme rankas, palinkėjome gerų kelionių ir išsiskyrėme savais takais.

Lietus jau buvo atistraukęs, dangus žadėjo puikų orą.

Vieną kartą Paryžiuj (1). Į pavasarišką Prancūziją…

2018 m. balandžio 9 d., pirmadienis

Saulė žeme ritinėjasi. O mes tuoj kilsime į dangų. Šį kartą Paryžiun! Su šiuo miestu mane sieja keisti ryšiai, kuriuos detaliau aprašysiu kitur. Į vadinamąjį Meilės miestą grįžtu... po 18-os metų! Šį kartą keliauju su žmona Judita, o Vilniuje liko du mūsų vaikai. Prieš 18 metų pats dar buvau kaip vaikas. Atitrūkstame vos keletai dienelių, kiek įmanoma atsipūsti nuo kasdienybės ritmo. Turbūt į pačios gražiausios (man) pasaulyje kalbos šalį, kalbos, kurios, akivaizdu, dorai niekada neišmoksiu. Nebent skaityti. Tokių kalbėtojų-tinginių dar paieškoti reikia – rašo 4-5 raides, o taria kaip vieną. Vis viena bandysiu kažkiek palaužyti liežuvį...

Pirmą kartą gyvenime išbandysime CouchSurfing sistemą – nemokamo apsigyvenimo pas šeimininkus galimybę. Internete šioje sistemoje užmezgėme ryšius su keletu Paryžiaus keistuolių. Tikimės, kad pavyks juos surasti. O kažkada Meilės mieste teko net ir gatvėje nakvoti – ant suoliuko, po suoliuku, požeminėse automobilių stovėjimo aikštelėse, vaikų žaidimo aikštelėse esančiuose mediniuose namukuose be sienų, žliaugiant stipriam rudens lietui... Senokai tai buvo, 2000-aisiais, atrodo, lyg visai nebuvo, lyg prisisapnavo.

Pavasario šuoliai Zervynose (fotoreportažas)

Pasivaikštinėkime:

Druskininkai žiemą

Baidarėmis Žeimena su vaikais

Nors vandens takų Lietuvoje esame jau išmaišę nemažai, su abiem vaikais kelias dienas plaukėme pirmą kartą. Taip pat pirmą kartą išbandėme Žeimeną (Kaltanėnai-Švenčionėliai), o stipri audra išbandė mus. Vos išplaukę atviroje pievoje buvome pavaišinti žaibų-perkūnų-krušos kokteiliu, o toliau, palaiminti gulbių, yrėmės atsipūtę... Tiesa, nakvojome visiškai laukinėje gamtoje, tai naktį bebrai ar tai kažkokie kitokie gyvūnai surengė tikrą Budapeštą: maždaug nuo vidurnakčio taip ėmė šokinėti (4-5 kartus) į upę, jog atrodė, kad kažkas vandenin mėto vos pakeliamus akmenis. Nors brisk į meldus ieškoti skundų knygos (dėl išbaidytų miegų)... Fotoreportažas:

Kroatijos beieškant (10). Didysis sugrįžimas

2017 m. liepos 18 d., antradienis

Nuolat stabdoma policija

6 valanda ryto. Mėginame keltis kelionei ankstėliau, nei ketinome. Anglas su „Harley Davidson“ jau išrūkęs (!). Rūksime tuoj ir mes. Gyvenimas yra nuolatinė kelionė Kelionėje.

- - -

Manęs paprastai niekada nestabdo policija. Gal kartą per 10 metų. Kai būna reidas, visi stoja pakelėse, o aš pravažiuoju. Ta proga užsienyje pats ėmiau stabdyti policininkus. Kai tik užsinorėdavau. O jei rimtai, tai tikrai vos prireikus informacijos drąsiai privažiuodavau prie jų automobilių. Dažniausiai pareigūnai būdavo užsiėmę (sulaikę pažeidėjus pildydavo protokolus ar pan.), švyturėliai neišjungti… Bet kiekvieną kartą geranoriškai padėdavo: suteikdavo reikiamos informacijos, nurodydavo kryptį.

Kroatijos beieškant (9). Apie dramblius šalia bėgių, apie Budos miestą Vengrijoje ir apie „žuvies kaulą“ Slovakijoje

2017 m. liepos 17 d., pirmadienis

Vengrų kalbos pamokėlė

Balatonas išaušus:

Labas rytas. Šiandien bandysime pasiekti Budapeštą, įveikti likusią Vengriją, kirsti visą Slovakiją ir atsidurti vieną kartą jau apsikiaulinusioje Krokuvoje.

Visgi Balatono kempingas tikrai tvarkingas ir su visa būtina infrastruktūra. Sumokėjome ne 30, o 25 eurus, įskaitant miesto pagalvės mokestį. Priimamojo administratorė paprašyta ant lapelio mielai sutiko užrašyti kelis pagrindinius vengriškus žodžius:

Jó napot – laba diena;

Köszönöm – ačiū;

Viszlát – viso gero / iki pasimatymo.

Kroatijos beieškant (8). Atgalios. Haliucinacinės vengrų dainos ir netikėtas „praturtėjimas“

2017 m. liepos 16 d., sekmadienis

Atsisveikinimas su Novi Vinodolskiu

Šiandien Kroatijoje prognozuojama kiek vėsesnė diena – apie 25 laipsniai. Pro langą į kambarius veržiasi gaiva. Jūroje plūduriuoja Šv. Marinos salelė. Pasirodo, tas ilgas kalnų masyvas priešais akis – didžiausia Kroatijos sala Krka.

Grybštelėjome tik dalelę šios įstabios šalies. Nenusigavome nei iki Zadaro, nei iki Splito, nei juolab iki Dubrovniko. Kad ir kokie kerintys būna miestai, norėjosi ramybės ir atokvėpio. Bus dėl ko grįžti kitą kartą.

Daugybė yra laikinųjų namų, į kuriuos nebegrįžtama daugiau niekada, daugybė visame pasaulyje žmonių, su kuriais prasilenkiame tik vieną vienintelį kartą... Šių namų šeimininkė Nives šypsosis toliau, o mes jau būsime kažkur toli toli... Svarbu neįkliūti į milžiniškus kamščius kur nors prie Zagrebo. Ne pats geriausias sprendimas vykti atgalios sekmadienį, nes grįžtančiųjų nuo Adrijos poilsiautojų masė su kemperiais, kateriais ant priekabų ir etc. gali užkimšti kelius. Bus kaip bus, juk dar nebuvo, kad nebūtų. Šios dienos tikslas – pasiekti Šiofoką, esantį šalia Balatono ežero (Vengrija). Atia, Novi Vinodolski, atia, Kroatija!

Kroatijos beieškant (7). Patrakėliai lietuviai. One way ticket to the Moon...

2017 m. liepos 15 d., šeštadienis

Ryte, atsiskaitę su nuolat besišypsančia namų šeimininke ir pasakę, kad rytoj apie 8 val. pajudėsime kelionėn, patraukėme centro ir pajūrio link. Užsukę trumpam į „Lidl“, pirmą kartą Novi Vinodolski miestelyje sutikome patrakusių lietuvių porą.

Sunkios pečius laužančios kuprinės ir kelionė kiaurai per visą žemyną autostopu. Jau keliolikta jų diena kelyje. Vakar, aplankę Plitvice stebuklus, nakvojo tiesiog ant uolų, greta jūros. Sakė, visi sutikti kroatai buvo išskirtinai svetingi, geranoriški. Vieni net traktoriaus priekaboje pavežėjo kalnų apsuptyje. Dabar Marius ir Justina iš Kroatijos keliauja į Bosniją ir Hercogoviną, į Sarajevą. Toliau per Serbiją, Bulgariją, Turkiją kėsinasi pasiekti kelionės tikslą – Gruziją! Nieko sau kelionė!

Sunkiose kuprinėse – ir kompiuteriai – darbo priemonės. Net keliaudami sugeba kartais padirbėti. Justina rašo apie keliones vienam iš Lietuvos portalų. Kartais nakvoja palapinėse, kartais hosteliuose, nebrangiuose viešbučiuose. Marius motociklu naršė Aziją, abu ne vieną mėnesį gyveno Kambodžoje, kurioje alaus bokalas ant jūros kranto tekainuoja vos 50 dolerio centų, o už pusantro dolerio galima paragauti keptos barakudos ir kitokių jūros gėrybių.

Kroatijos beieškant (6). Lengvi pasivaikštinėjimai

2017 m. liepos 14 d., penktadienis 

Na ką gi, Kroatijos kalnus, jūrą, ežerus jau pamatėme. Paskutinė diena Novi Vinodolski miestelyje. Einame po jį pasižmonėti. Stabtelime pagurkšnoti gėrimų pakelės kavinukėje. Padavėja, kurią aš kažin kodėl pavadinau Zinaida, labai įsimylėjo Dorotėją. Beje, mūsų užmaukšlinta lietuviška kepuraitė-vėliava jau labai tinka!

Vėliau vienas ledų pardavėjas makedonietis, žvilgtelėjęs į tą kepurę, iš karto identifikavo, iš kur esame. Apsišvietęs.

Kroatijos beieškant (5). Plitvice stebuklai, skraidantys rankšluosčiai, levandų medus ir „Šerkšno tyla“ Kroatijoje

2017 m. liepos 13 d., ketvirtadienis

Hvala!

Ryte pakilo toks vėjas, jog net rankšluosčiai kaip paukščiai iš balkono nuvasnojo nežinoma kryptimi. Girdėjau, kad jis vasarą mėgsta kartais pasismaginti kaip reikiant! Vėjodromas. Kalnai nematė to vėjo, šiandien bandysime vykti į Plitvicą – ežerų, miškų ir krioklių karalystę.

Sunkiai daugiau nei 2 kilometrus puškuoja į kalnus senutė Zafira. Serpantinais, serpantinais, serpantinais… Apačioje sirpsta vėjo pašiaušta jūra. Pats tobuliausias raižytojas taip išraižė kalnus, kad net akys raibsta į juos žiūrėdamos. Paskui dar apvilko žaliais miškų kailinukais, lyg čia ir taip nebūtų beprotiškai karšta!

Kroatijos beieškant (4). Ropinėjantys krabai, baltieji stulpų inspektoriai ir smėlio minos

2017 m. liepos 12 d., trečiadienis

Paleiskim plaukt į jūrą salą - - -

Tegu širdis spurdėdama apsąla,

Kai baltą susitikusį laivelį,

Ji užsižiūri į kalnų takelį,

Kuriuo piemuo

Saulėtųjų Balkanų

Pats nesuvokdamas

Slapta numano,

Kad stebi jį kažkas

Iš apačios - - -

Tos akys mūsų

Plaukiančios salos.

N.L. Kroatija, Novi Vinodolski

Ryte žvelgdamas pro balkoną į jūrą pastebiu, kad vakar matyta sala su pastatu ir pasvirusiu stulpu regima ir iš mūsų laikinųjų namų (o kokie dar gali būti namai Žemėje?) – gal tik medžiai šiek tiek užstoja.

Dulkes nuplovęs lietus ilgam pasislėpė nežinomose dausose, nuo pat ryto įsišėlo beprotiškas karštis, kuris ne taip ir kankina, kai sėdi giraitėje po medžiais ir kada tik panorėjęs gali panerti į Adriją. Medžių čirškūnai akimirką prityla (matyt priešpiečiai), po to toliau koncertuoja be perstogės.