Katinautiškės dienoraščiai (7). Atgalios.

2012 05 29, Antradienis

Po pažastimis – du trilitriniai stiklainiai šviežut šviežutėlio pieno ir... beveik 10 dienų Katinautiškėje, ramiai skaičiuojančioje jau trečiąjį savo šimtmetį. Norėčiau kada nors čionai atvežti bent vieną katiną. Galėtų ramiai sau burgzti ant kokios kupetos. Kupetiniame kaime. Karvei palei nosį. Manau, turėtų jis čia ką veikti.

Katinautiškės dienoraščiai (6). Kai žvaigždės nebežiūri į žemę.

2012 05 27, Sekmadienis

 

 Krosnies remontuotojai turbūt visgi nusprendė, jog jau prasidėjo vasara (o gal žiema?) – nebepasirodo keletą dienų. „Kas remontuoja krosnį vasarą? Kas remontuoja krosnį žiemą?..“, – makaulėje tebesisuka universali retorika. Galbūt ruduo būtų ne pats blogiausias sprendimas? Jei ne šių, tai bent kitų metų…

Katinautiškės dienoraščiai (5). Aukštaitijos nacionalinio parko pasaka, arba kiaurai šviesos pervertos lūšys.

2012 05 26, Šeštadienis

Vakar kulnais ir širdimi palietėme tai, kas Lietuvoje yra nuostabiausia. Užnugaryje palikę didžiulius nuo žvyrkelio atplyšusių dulkių kamuolius, pasukome į kairę ir pasienio ruožo plentu pajudėjome Ignalinos link:

Išorinės mirties zonose pagaliau pavyko pastebėti vieną kitą žmogų (!). Galbūt dėl to, jog ore tvyrojo vidurdienis, o ne vakaras, kai šiomis vietomis į jaukiąją Katinautiškę važiavome pirmąjį kartą. Tuomet akį ir sielą rėžė visiškas sodybų tuštėjimo metas – tartum nejučia būtumei patekęs į niūraus fantastinio filmo pradžią. Tad pirmieji išvysti žmonės jau reiškė Gyvenimo sugrįžimą. Panašiai kaip A. Kamiu „Mare“ į išmirusį miestą sugrįžta žiurkės, skelbiančios, kad ši terpė jau tampa įmanoma gyvybei išlikti. Ne, nelyginu žmonių ir žiurkių, ginkdie... Net jei jie dažnai būna labai panašūs padarai. Štai ir pirmoji „Ž“ raidė lyg ir sieja... Tai tik paralelė.

Katinautiškės dienoraščiai (4). Driežas „Kaizerio“ šulinyje

2012 05 24, Ketvirtadienis

Iš negilaus „Kaizerio“ šulinio kartu su šaltutėliu vandeniu pasėmiau… juodą driežą. Ką tai galėtų reikšti? Turbūt… Turbūt… Driežą „Kaizerio“ šulinyje. Užkūriau pirtį. Ne, ne, ne driežui (jį kartu su vandeniu šliūkštelėjau į apkepusią žolę – tegul gyvena lietuviškas krokodilas), o tikrą garinę pirtį šalia Svylos upelio. Rūksta garas, virsta garelis…

BUS DAUGIU, nes Lagaminas be dugno.

Katinautiškės dienoraščiai (3). Gyvenimo salos, pirkios, entuziastingos pelės ir kiti pasienio ruožo ypatumai.

2012 05 23, Trečiadienis

Vakar vėlai vakare ir šiandien vos patekant saulei iš Svylos plūdine meškere iškrapščiau tris nedidelius ešerius. Būčiau nedvejodamas padovanojęs kuriam nors pirmam po ranka pasitaikiusiam katinui, bet kol kas nė vieno tokio Katinautiškėje dar neregėjome. Paradoksalu? Gal ir ne. O štai išpampęs ešerys atsikabino nuo spiningo visai palei pat nosį, šalia lieptelio, ir patenkintas grįžo atgal į savo stichiją. Už nugaros sunkiomis pėdomis it meškinas kaimo trobų link nubildėjo riebus zuikis, o virš galvos gagena praskrendančios ilgakaklės žąsys. „Ga-ga-ga-ga, dar ne pabai-ga-ga-ga“... Rytas. Kadangi kėliausi prieš keturias, įtariu, jog ši diena tikrai gali tęstis mažiausiai 72 valandas.

- - -

Entuziastinga pelė senovinės radijos nugarėlėje surado nedidelę angą ir... joje paliko  savo nugarą. Įstrigo visiems laikams pasidalindama lygiai į dvi dalis (be liekanos) – dvi kojos viduje, dvi išorėje.

 Taip ir sudžiūvo. Matyt labai norėjo dirbti arba gyventi „Lietuvos radijuje“. Ko tik nepadarysi dėl svajonės įgyvendinimo!

Katinautiškės dienoraščiai (2). Apie laiką, skaičius, krosnį, šiukšles ir duoną.

2012 05 22, Antradienis

Aleksas sakė, kad para Katinautiškėje trunka mažiausiai 48 valandas (o gal net ir 72). Reikės patikrinti. Paskaičiuoti. Mažojo piršto didumo žuvelių Svyloje suskaičiuoti turbūt neįmanoma. Žiūrint, kieno tie pirštai. Bet kam viso to reikia... Kažkada sodybos šeimininko dėdė siūlė jam: „Aleksai, nenori tapti milijonieriumi? Amerikiečiai už milijardą uodų sparnų duoda milijoną dolerių.“ Aleksas pagūžčiojo pečiais, suprask, „Nesąmonė, negali būti!“ Išradingasis dėdulė gerokai priekaištaudamas nusistebėjo: „Ot, netiki, matai, netiki! Tu ką iš tikro netiki?! Tereikia į stiklainį surinkti milijardą uodų sparnų. Tačiau yra vienas „tačiau“ – nei vienu sparneliu nei daugiau, nei mažiau...“

Katinautiškės dienoraščiai (1). Kai vasara į Svylą įmerkia padus.

2012 05 21, Pirmadienis

Per Švenčionis, per Ignaliną, per Dietkauščizną(!), per Tverečių atvykome į Senąją Katinautiškę. Ne į Kosmonautiškę, o į Katinautiškę! Kol kas nemačiau nė vieno katino. Ir nė vieno kosmonauto. Tik išdidų gaidį (gaidys turbūt ir negali būti kitoks), keletą nedidelių paršelių bei iš plačių laukų pargintą karvę, kad uodai nesukapotų.

Kuždančios šaknys

Vos įvažiavus į Žemaitiją, iš karto ima kuždėti... šaknys. Ir tos, kurios slepiasi vis labiau įšylančios dirvos begalybėje, ir tos, kurios visą gyvenimą iš padų kyla aukštyn, o tik vėl sugrįžus čionai, ypatingai švelniai šnekina pamažėl atitirpstančius prieširdžius... Egzistenciškai pats saldžiausias ir tuo pačiu pats skaudžiausias dalykas turbūt yra tas, jog visų mūsų gyvenimų atkarpos, tiesės, kreivės ir kitos vingrybės tam tikrais momentais, akimirkomis, metais ima ir susikerta, kurį laiką „teka“ kartu, o paskui, žiūrėk, vėl išsiskiria į skirtingas puses... Dar vėliau vėl susitinka arba nesusitinka... Šiek tiek panašu į pasaulinį vandens apytakos srautą. Mirusieji kartais... išlyja ant mūsų galvų, kad sparčiau keltume galvas dangop. Dar negimusieji, būna, kutena padus ir pakaušius, kad įsileistume juos bent užuominomis papasakoti apie Anapusybę, į kurią po laikinojo įkalinimo čionai vienas paskui kitą vienaip ar kitaip vis viena kažkokiu būdu išsiveršime... Šiaip ar taip, norime ar nenorime, esame bendrininkai ir kol kas niekur iš čia neišsisuksime. Nebūtina, visai nebūtina, žūtbūt „rautis“ į piligrimystę, strimgalviais pulti atrasti savąją Meką ar kitą populiarią lankytiną šventąją vietą. Juk pati Žemė šventa – užtenka apsidairyti į visas puses ir... pastebėti artimąjį, kuris geografiškai galbūt yra šiek tiek ar gerokai nutolęs, tačiau dvasiškai nuolat stebuklingai alsuoja tau į veidą bei širdį.

Žemaitiškas trikampis. Fotoreportažas iš rudeninės pasakų šalies.

Taip jau pastaruoju metu nutinka, jog kartais savąją pasakiško grožio šalį tenka patirti trikampiais… Šį kartą trikampis ne dzūkiškas, o žemaitiškas. Gerokai didesnis:

Tauragė-Lauksargiai-Griežpelkiai-Piktupėnai-Bardinai-Bitėnai-Pagėgiai-Rukai-Usėnai-Juknaičiai-Šilutė-Rusnė-Kintai-Ventės ragas-Šilutė-Žemaičių Naumiestis-Vainutas-Žygaičiai-Tauragė.

Na gal visai net ir ne trikampis (nebent jei geometriškai paaštrinę akį paviršutiniškai žvelgtume į Lietuvos žemėlapį), o neaiškios formos ir būsenos daugiakampis.

Paūlių dienoraščiai (6). Privaloma vasara.

             Po truputį atostogos Rūgpienių..., tfu, atleiskite, Paūlių kaime iriasi pabaigos, kranto link. Maždaug už 130 km į giedrą vasaros dangų panaudotais naftos produktais ir tepalais prakaituoja trisdešimčia laipsnių karščiuojantis Vilnius. Buduliai savo automobilius sumerkia į jų pačių perprievartautus ir pasišlyktėtinai apšnerkštus priemiesčių vandens telkinius.

O čia virš galvos, virš daržo, kurį kaip patyręs kurmis neseniai baigiau rausti apžėlusioje pievoje, sklando plačiasparnis gandras. Apžiūri, įvertina iš viršaus. Mano kritikas. Pabučiuočiau į snapą, jei pasiekčiau... Jei atsarginius akinius turėčiau. Kaip sklandytuvas, kaip Kairys... Bet ne – nei kairys, nei dešinys, o tiesiog gandras. Jam negresia susirgti puikybe, „padangių“ ligomis... Laisvas kaip paukštis. Nors būti laisvam kaip paukščiui visai ne tas pats, kas būti laisvam kaip žmogui.

Paūlių dienoraščiai (5). „Draugams, kurių jau nebėra ir kurių dar nėra“.

           Kai baigėsi Paūlių kaimo alkoholinio kuro atsargos, teko prie planuotos išvykos iki Lavyso ežero (apie 4 km) pridurti dar apie 5 km miško keliuku iki Perlojos. Tiksliau sakant, iki Merkio, nes automobiliu siauru pėsčiųjų tiltu persikelti į pačią Perloją galėtų tik jau gerokai įkaušęs vairuotojas. Pavežėjome iš Perlojos kilusią, o dabar jau apie ketverius metus Paūliuose gyvenančią L., kuri kitų kaimo gyventojų buvo įgaliota pasirūpinti minėtomis atsargomis. L. greičiausiai vėliau pasigailėjo, kad mus supažindino su gan keistoka dailininke Juzefa Bagdoniene, nes jai teko ilgokai trypčioti vietoje kol mes baigsime pokalbį. Dailininkė visai netoli bažnyčios, namų valdose, įrengusi savo darbų parodą. Pirmojo apsilankymo Perlojoje metu matėme iškabą, kviečiančią į šią parodą, tačiau į ją taip ir nepatekome, nes visos spynos buvo užrakintos.

Paūlių dienoraščiai (4). Perlojos perlai.

        Nuo Merkinės važiuojant Senosios Varėnos link, pasiaukelėje (truputį arčiau Senosios Varėnos), dešinėje plento pusėje šalia Merkio įsikūręs kaimas Perloja. Raudonplytė neogotikinio stiliaus lotyniško kryžiaus plano Švč. Mergelės Marijos ir Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia, apglėbta kapinaičių ir keli paminklai šalia jos: vienas – žuvusiems už Perloją ir visą Lietuvą, o kitas – Vytautui Didžiajam su ant aukšto postamento baltomis raidėmis švytinčiu užrašu – „Vytaute Didysai! Gyvas būsi kol gyvas nors vienas lietuvis“. Šio 1930 metais pastatyto paminklo sovietams išversti nepavyko. Ir ne vien dėl į jį įlietų geležinkelio bėgių bei armatūros. Vytautas gyvas.

Paūlių dienoraščiai (3). Dzūkiškai aplink pasaulį.

              Prieš kelias dienas pasijutome lyg būtume apvažiavę aplink Žemę. Iš vieno taško išvykome ir apsukę maždaug 100 km ratą į tą patį tašką sugrįžome. Nedidelis atstumas? Viso labo Vilnius-Kaunas? Tačiau jame turbūt telpa netgi ne vienas pasaulis... Kilometras po kilometro kaimais ir kaimeliais, miestais ir miesteliais: Paūliai-Žiūrai-Zervynos-Marcinkonys-Kašėtos-Puvočiai-Merkinė-Perloja-Senoji Varėna-Varėna-Žiūrai-Paūliai. Keliaudamas kartais tiesiog negali nesistebėti kai kuriais Lietuvos vietovardžiais, pavyzdžiui: Viršurodukis, Milijoniškės, Burokaraistis... Tikroji šalies poezija. Maršrutas išties nuostabus, visas apglėbtas paslaptingų miškų ir upių. Dzūkijos Nacionalinis parkas. Dainingi Dainavos kraštovaizdžiai.

Paūlių dienoraščiai (2). Kaimo facebook‘as.

Kaime kartais būna facebook‘as. Ne, ne tas, kur visi lyg kalėjime kalbasi, bučiuojasi ir valgo ledus per stiklą, o tikrų tikriausias socialinis tinklas! Facebook‘as kaime būna tada, kai atvažiuoja „parduotuvė ant ratų“. Tuomet iš visų kampų išlenda tie keli vieni nuo kitų pasislėpę žmonės ir ima labai bendrauti. Kalbasi, kalbasi, dzūkiškai, dzūkiškai, akis į akį, veidas į veidą – tikroji veidaknygė! „Parduotuvės ant ratų“ pardavėjas-vairuotojas taip pat prisijungia (sign-in) ir visi kurį laiką netgi pamiršta ko gi čia susirinko. Spokso prekės iš praverto furgono, nesulaukia pirkėjų rankų... Kasos aparato furgone nėra, skaičiuotuvo taip pat. Bet užtat yra skaitliukai iš amžių glūdumos! Iškart pasijunti trumpam patekęs į vaikystę. Niekados nesibaigia kasos juosta ir neišsenka maitinimo elementai. Ant iešmelių suverti skrituliukai slankioja iš amžiaus į amžių – buhalteriškai tiksli atmintis! Vis kita duona, sausainiai, gira vis kitiems žmonėms, o skrituliukai – tie patys. Kas suteiktų mūsų bendrystei šitokio skonio, jei ne viską „rišantis“ Gyvenimo sūrumas? Mūsų gyvenimai išlieka ateinančioms kartoms, nes mes juos nuolatos nedegančių rankraščių induose konservuojame sūdydami nenuspėjamą svorį turinčių žodžių druska. Mes tarsi be atvangos rūpinamės būsima žiema, kurioje jau mūsų nebebus. Bet ne, būsime mes, kur mes pasidėsime?! Per žodį ir žodžiu būsime savo vaikuose ir vaikaičiuose, nors ir ne visada aiškiai suvokiami, apčiuopiami, pačiupinėjami, bet būsime tarsi genai, kurių irgi nejaučiame ir kurių neskauda, tačiau jie niekur nedingsta.

Paūlių dienoraščiai (1). Vilkų mokykla.

Sugrojo ragas girios viduryj.

Ir prunkšdamas žvėris nunėrė per tankynę.

Viršūnėse lizdai siūbuoja atdari

Lyg vėjuje vainikai išsipynę.

Girdžiu kaip vejoje nepalytėtoj

Myluoja vėjas pienę šilkaplaukę.

Kaip kūne bunda džiaugsmas ir iš lėto

Niūnuodamas viršūnėmis atplaukia.

O kūne mano, mano broli!

Tave kaip ryto šilimą jaučiu.

Iš žemės dykumų, išdegusių, plačių.

Visi pavargę grįžtame namolei.

Bet tu, nors tu nepasilik tame mįslingam tolyj,

Nors tu nebūki greit pradingstančiu svečiu!

Antanas Jasmantas

O mes lygiai po metų pertraukos grįžtame į Paūlių kaimą. Kaimas tas pats, troba ta pati, Ūla ta pati tiek, kiek nekinta jos vardas, girios tos pačios ir tuo pačiu ne tos pačios. Juk jos keičiasi kiekvieną mielą akimirką: kartu su kiekvienu skruzdėlės žingsneliu, kartu su kiekvienu gegutės sukukavimu, kartu su kiekvienu stirnos išgąsčiu, kartu su kiekvienu šakelės ūgtelėjimu ar nukritimu ant žemės. Kiekvienas naujas į Ūlą išvirtęs medis savaip poetiškai rimuoja ir ritmuoja tamsias jos garbanas, savaip įspaudžia, įrėžia krantų kūnus... Tik pati Idėja nekinta šioje Kintamumo karalystėje. Kad ir kaip ten kas bevirstų ar begriūtų, Ūla vis tiek įsilies į Merkį – gal kiek grubiau, o gal kiek švelniau... Tobula visų tikrovės sluoksnių subordinacija. Raminantis Tobulojo Kūrėjo minčių dvelksmas iš kiekvieno pakalnutės varpelio, iš kiekvieno į skruzdėlyną sunešto spyglio gėluonies, iš kiekvieno saulėje įkaitusio akmens, garuojančio kaip ką tik iškepta duona. Svari nesulaikomos egzistencijos, būties duona. Lyg obuolius krosnyje saulė mums iškepa akmenis. Sunkumas virsta lengvuma, o lengvumas liudija begalinį Visatos svorį, gelmę. Iš tikrųjų akmenys moka skraidyti, nors tuo greičiausiai suabejotų žmonės ir paukščiai, o minčių pritvinkęs nužydėjusios pienės pūkelis kartais negali pakilti nuo žemės... Bet juk yra vėjas! Tobula saitų dermė, nepriekaištingai suderinti Kūrinijos vargonai. Net jei nuolatinis kintamumas ilgainiui ima erzinti...